TILS valdybos narys Dr. Raimondas Kuodis siūlo eilę ekonominių reformų, galinčių pagerinti ir praskaidrinti valstybės valdymą. Apie šį straipsnį galite mums pateikti atsiliepimų info@transparency.lt.

Ekonominių reformų prioritetai

Raimondas Kuodis

Ekonomikos dėstytojas, “Transparency International” Lietuvos skyriaus valdybos narys

www.ekonomika.org

info@transparency.lt

Vyriausybė neseniai patvirtino savo programą. Taip pat artėja nauji metai, o tai yra patogus laiko taškas, kai dažniausiai pasižadame “gyventi kitaip”. Šia proga būtų įdomu gauti internautų nuomonę dėl šių eilučių autoriaus siūlomo ekonominių reformų prioritetų sąrašo.[1] Kai kurios priemonės gal bus suvokiamos tik mokesčių ar makroekonomikos specialistui, tačiau šiais laikais visiems akivaizdžių, paprasta “ūkine” logika pagrįstų sprendimų, beliko nedaug, ir vis dažniau reikia pasitelkti ekonomikos teoriją ir skaičiavimus. Šis reformų sąrašas nuo politikų prioritetų ir skiriasi tuo, kad jis yra daugiau praktine ekonomine analize užsiimančio ekonomisto patirties atspindys.

Ekonominės politikos vykdymas

1. Įteisinti brangių ir sistemines pasekmes turinčių viešųjų iniciatyvų kaštų – naudos analizę, viešai tvirtinti pagrindinius jos parametrus (prarastos gyvybės vertė, socialinė diskonto norma ir pan.). Tai leistų atmesti daug siauroms interesų grupėms naudingų ar tiesiog nemokšiškų teisės aktų projektų.

Fiskalinė politika

2. (Konstituciškai) įteisinti fiskalines taisykles, kurios padėtų išvengti politinių verslo ciklų. Kai svarstome kiek kuri partija išleido priešrinkiminei reklamai, pamirštame, kad gerokai daugiau (šimtai milijonų litų) viešųjų lėšų išleidžia valdančiosios partijos prieš pat rinkimus didindamos socialines išmokas, suteikdamos naujas mokesčių lengvatas, subsidijuodamos prekių ir paslaugų gamybą ir teikimą įvairioms socialinėms grupėms, reklamuodamos savo darbus žiniasklaidoje.
3. Viena iš naudingų fiskalinių taisyklių būtų atsisakyti praktikos metų viduryje peržiūrėti biudžetą, jei pajamos viršija išlaidas. Tai neleidžia veikti vadinamiesiems automatiniams stabilizatoriams, kurie stabilizuoja ekonomikos verslo ciklą.
4. Iki 2007 m. panaikinti struktūrinį biudžeto deficitą (t.y. cikliškai subalansuoti biudžetą). Deficitas, ekonomikai augant greičiau nei vidutiniškai, be reikalo kaitina ekonomiką, pučia nekilnojamojo turto burbulą. Be to, nepatartina į euro zoną įstoti su cikliškai nesubalansuotu biudžetu, jei nenorime pažeidinėti Stabilumo ir augimo pakto ateityje.
5. Toliau konsoliduoti valstybės iždo sąskaitų valdymą, mokėti darbo užmokestį viešojo sektoriaus darbuotojams be pajamų ir socialinio draudimo mokesčių, juos užskaitant elektroniniais įrašais, ir mokėjimus atlikti ne grynaisiais pinigais. Mokėjimai be mokesčių (pačios Finansų ministerijos darbuotojų vertinimu) sutaupytų apie 70 mln. litų per metus. Panašiu būdu pinigų sutaupyti būtų galima valstybės institucijoms viešuosius pirkimus vykdant nemokant PVM. Tikrai ne visas PVM grįžta į biudžetą, o jei ir grįžta – tai po tam tikro laiko, o tai brangiai kainuoja.
6. Iškelti einamiesiems mokėjimams skirtas valstybės iždo sąskaitas iš Lietuvos banko. Šių sąskaitų įplaukos ir išlaidos yra pagrindinė bankų sistemos likvidumo svyravimo priežastis, be to, jei ši problema nebus laiku išspręsta, tai apsunkins LB dalyvavimą Eurosistemoje, valdant bankų sistemos likvidumą.

Mokesčių politika

7. Sumažinti Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir/ar socialinio draudimo mokesčio tarifą, o mokestinių pajamų sumažėjimą kompensuoti išplečiant mokesčių bazę: panaikinant autorinių sutarčių ir verslo licencijų (“patentininkų”) institutą, grąžinant žemės ūkį į bendrąją mokesčių sistemą (tame tarpe ir socialinio draudimo mokesčių), subalansuojant automobilių kuro akcizus (padidinant akcizą automobilinėms dujoms). Mokesčio tarifą galima sumažinti daugiau, jei atitinkamai būtų sumažintas nominalus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis, nes tik pastarieji gautų 100 proc. mokesčio mažinimo naudos, priešingai nei privataus sektoriaus darbuotojai. Naivu tikėtis, kad užteks tik mažinti tarifą, o bazės neplėsti ir administravimo nestiprinti, kadangi šiuo metu daug žmonių šio mokesčio išvengia legaliai (tie patys “autoriai” ir “patentininkai”). Tuo mes skiriamės nuo Rusijos ir Slovakijos! Tarifo sumažinimas iki, tarkime, 15 proc. (kaip siūlo Lietuvos laisvosios rinkos institutas) nesukurs jokių paskatų mokėti GPM ir Sodros mokestį nei “autoriui”, nei “patentininkui”.
8. “Patentininkų” instituto panaikinimas (kas nori užsiimti verslu, tas turi tai daryti įsteigdamas juridinį asmenį ir mokėti ne fiksuotą mokestį, kuris vidutiniškai 8 kartus mažesnis už pagal darbo sutartį dirbančio žmogaus) taip pat leistų išspręsti importo nerealiai mažomis kainomis problemą.
9. GPM tarifo sumažinimas šiuo metu yra geresnis žingsnis, nei tarifo progresyvumo (“laiptų”) įvedimas ar mokesčio progresyvumo didinimas, didinant pajamų neapmokestinamąjį minimumą (PNM) dėl mokesčių sistemos iškraipymų minimizavimo argumentų. Gana didelis PNM ir skurdi socialinė sistema Lietuvoje sukuria pakankamas paskatas nekvalifikuotiems darbuotojams ieškoti darbo, o ne naudotis socialine sistema.
10. Padidinti sankcijas už privatų vartojimą per įmonių balansus, kai įmonės savininkai ar darbuotojai asmeninio naudojimo prekes nurašo į įmonės sąnaudas. Tai padėtų spręsti mažėjančio PVM surinkimo problemą, sumažintų mokesčių sistemos regresyvumą ir leistų labiau sumažinti GPM.
11. Panaikinti daugumą PVM lengvatų, kadangi jos iškraipo santykines prekių kainas ir taip mažina ekonomikos efektyvumą (pavyzdžiui, mėsai).
12. Nedidinti minimalaus darbo užmokesčio (MDU). Mokesčių administravimo (o būtent toks yra šios priemonės tikslas) pagerinimo problemas reikia spręsti ne priemonėmis, kurios išstums iš darbo rinkos dalį legaliai dirbančių, bet mažesnį už MDU objektyviai galinčių mokėti įmonių. Nors manoma, kad MDU didinimas yra palanki darbuotojams administracinė priemonė, bet ji yra tik “meškos paslauga” jiems.
13. Nuolat girdime siūlymus labiau suvienodinti darbo ir kapitalo apmokestinimą. Mokesčių kapitalo grąžai didinimas ilgu laikotarpiu pablogintų pačių dirbančiųjų padėtį, nes sumažėtų reali kapitalo grąža, investicijos ir todėl pačių darbuotojų našumas! Didinti mokesčių kapitalui nereikėtų ir dėl santykinai didesnio investicijų elastingumo mokesčiams (F. Ramsey taisyklė).
14. Svarstoma galimybė įvesti gyventojų turto mokestį ir automobilių naudotojų mokestį. Turto mokestis yra tiek ekonomikos efektyvumo, tiek teisingumo požiūriu neblogas mokestis, nors jo administravimas gali būti sudėtingas. Tačiau įvesti automobilių naudotojų mokestį reikėtų planuoti tik prieš tai pabadžius “užlopyti” aukščiau išvardintų mokesčių sistemos skyles.
15. Reikia peržiūrėti mokesčių sąrašą ir spręsti problemą tokių mokesčių, kurie biudžetui beveik pajamų neduoda, o valstybė ir žmonės patiria kaštus juos mokėdami. Geras pavyzdys yra žemės mokestis. Dėl politikų neryžtingumo nepavyko deramai indeksuoti žemės vertės, todėl šio mokesčio per metus valstybė surenka apie 20 mln. litų, kas tėra valstybės pajamos per kelias valandas.

Socialinė politika

16. Didžiąją dalį lengvatų gyventojams prekių ir paslaugų subsidijavimo forma pakeisti tiesioginėmis socialinėmis natūrinėmis (piniginėmis) išmokomis. (Štai čia tikrai reikėtų sekti Rusijos pavyzdžiu.) Tai leistų sutaupyti daug viešųjų lėšų, kadangi būtų neutralizuotas pakeitimo efektas vartojime (prisiminkite Antrąją gerovės ekonomikos teoremą). Tai nėra lengva, nes reikia užtikrinti, kad žmogus pinigų, skirtų, tarkime mokėti už elektrą, “nepragertų”. Tačiau pasaulis jau yra šias problemas daugiau mažiau išsprendęs.
17. Reikia spręsti nedidelių pensijų problemą Lietuvoje. Dabar vidutinė senatvės pensija sudaro trečdalį vidutinės algos, tačiau šį santykį reikėtų pakelti bent iki pusės. Sodra šiam tikslui negauna pakankamai pinigų ne dėl mažo socialinio draudimo mokesčio tarifas, o dėl to, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, turime mažiausią įmokas mokančiųjų ir pensininkų santykį (jei atmesime biudžetininkus, už kuriuos šį mokestį moka valstybė, šis santykis artėja prie 1, kas būtų “košmaro” scenarijus vakaruose po 50 metų). “Autoriai” iš viso yra atleisti nuo šio mokesčio, “patentininkai” ir pan. moka įmoką tik bazinei pensijai. Atlyginimus gaunantieji vokeliuose ir gaunantys tik minimalų darbo užmokestį, o likusią dalį vokeliuose (ketvirtis visų darbuotojų) taip pat yra šio santykio mažumo priežastis. Kitas atrėžtų, kad tie, kurie nemoka “Sodrai” įmokų dabar, negaus (didelių) pensijų ateityje. Tačiau tokie žmonės (o jų yra daug) gali išsirinkti valdžią, kuri jų pasigailės, todėl mes negalime ignoruoti šią problemą jau dabar!

Konkurencijos stiprinimo ir monopolijų reguliavimo politika

18. Atšaukti leidimą padidinti elektros kainas skirstomiesiems tinklams, kadangi šis sprendimas, mano nuomone, pagrįstas neteisingais argumentais ir turės dideles neigiamas pasekmes infliacijai ir ekonominiam augimui. Pasiekti, kad kainodaros formulė atitiktų tą, kuri rekomenduojama ekonominio reguliavimo teorijos: jei nėra subsidijos, natūralios monopolijos prekės kaina turi būti lygi vidutiniams kaštams, kurie apimtų investuotojo investicijos alternatyviuosius kaštus (Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) atveju – palūkanas už paskolą, gautą šio objekto privatizavimui). Jei dabartinė formulė, kurioje ir pelno marža, ir sąnaudos priklauso nuo indeksuoto įmonės turto, būtų pilnai įgyvendinta, elektrą pabrangtų apie 2 kartus! Tai būtų viena brangiausių ekonominės politikos klaidų Lietuvos istorijoje. Kitais metais planuojamas elektros brangimas, mano skaičiavimais, sumažins BVP augimą iki 0.5 procentinio punkto (tai apie 300 mln. lt.) ir padidins infliaciją 0.3 p.p. Optimalios visuomenei natūralios monopolijos teikiamos prekės kaina, turi būti susieta su Lietuvos atveju VST nupirkusio investuotojo investuota suma, o ne su VST turtu.
19. Panaši dujų kainodaros “reforma” gresia ir dujoms. Jei bus leista padidinti elektros ir dujų kainas 2005 m., apie euro įvedimą praktiškai galime pamiršti mažiausiai dviems metams.
20. Reikia pašalinti priežastis, lemiančias reikšmingai didesnę (atsižvelgus į akcizo mokesčio skirtumus) benzino kainą Lietuvoje, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. Pagrindinė priežastis yra mažmeninės prekybos grandies monopoliniai pelnai.
21. Plika akimi matomas kartelis automobilinių dujų mažmeninėje prekyboje – dujų kainos Vilniaus degalinėse yra vienodos.
22. Konkurencijos tarnyba nesugeba tinkamai reaguoti į viešus kartelių sudarymo koordinavimo bandymus (vienas pavyzdys – taksi paslaugos Vilniuje). Tyrimai pradedami, tačiau apie sėkmingesnes pabaigas su reikšmingesnėmis sankcijomis girdime labai retai. Tuo tarpu sėkmingiausiai ši tarnyba “kovoja” su vienu iš naudingiausių vartotojams reiškiniu – lyginamąja reklama.
23. Telekomunikacijų kainos Lietuvoje turėtų mažėti sparčiau. Šiuo metu yra daugiau konkurencijos regimybė. Neišspręsta “paskutinės mylios” problema – telekomas, kaip “laidų” savininkas, taiko atgrasančius įkainius, norintiems teikti paslaugas, naudojant jo infrastruktūrą. Todėl konkurencija įmanoma labiau teoriškai, nei realiai.
24. Visuomeninės vartotojų teisių gynimo organizacijos, žiniasklaida turėtų sukurti veiksmingą mechanizmą, kad įmonės turėtų didelius reputacijos nuostolius, jei bandys nepagrįstai padidinti kainas euro įvedimo metu.
25. Stiprinti įvairių antimonopolinių ir vartotojų apsaugos institucijų gebėjimus, galbūt apjungti šias institucijas (energetikos, telekomunikacijų ir konkurencijos tarnybos), jei tai sumažintų šių institucijų “užgrobimo” iš reguliuojamųjų institucijų pusės tikimybę.

Struktūrinės reformos prekių ir gamybos veiksnių rinkose

26. Mažinti įvairius darbo rinkos suvaržymus, nes tai atsisuka prieš pačius darbuotojus: jei sunku ir brangu darbuotoją atleisti, jis tiesiog nesamdomas! Nereikėtų didinti minimalios algos, reikėtų ją diferencijuoti pagal amžių (jauniems ji turėtų būti mažesnė), reikia sumažinti išeitines pašalpas, vengti draudimų dirbti tam tikrą etatų ar valandų skaičių.
27. Vengti žemės ūkio produkcijos kainų rėmimo, o daugiau remti pajamas. Žemdirbiui svarbu ne tiek jo parduodamos produkcijos kainos, o jo pajamos. Derliaus gausumas ir jo kaina rinkoje dažniausiai yra atvirkščiai susiję. Todėl kainų kritimas gero derliaus metais yra natūralus. Jei valstybė palaiko kainų grindis, ji tik padidina žemdirbių pajamų nepastovumą!

Viešojo sektoriaus reforma

28. Privatizuoti aukštąjį mokslą (pradėti nuo socialinių mokslų) arba įvesti privatų fakultetų valdymą. Švietimas nėra viešoji prekė – ją gali gerai teikti privatus sektorius. Šiuo metu yra savotiška aukštojo mokslo krizė – dėl to, kad nėra minimalių dėstymo standartų (priešingai nei mokyklose), dėl menkų atlyginimų ir paskatų tobulėti trūkumo, kai kuriuose fakultetuose dėstomi nebeaktualūs, morališkai pasenę dalykai, nenaudojant naujų dėstymo technologijų. Vyraujantis principas – “yra dėstytojas – yra ir dalykas”, o ne “yra svarbus visuomenei dalykas – ieškom gero dėstytojo”.
29. Privatizuoti sveikatos apsaugą. Ji, kaip ir aukštasis mokslas, nėra viešoji prekė (išskyrus kovą su epideminėmis ligomis), be to, ji jau yra “dalinai privatizuota”, t.y. visuomenė už vis didesnę dalį šių paslaugų moka tiesiogiai iš savo kišenės, o ne per mokesčius. Tokia neskaidri padėtis yra nepatenkinama. Be abejo, tiek švietimas, tiek sveikatos apsauga yra prekės, turinčios teigiamą išorinį poveikį, todėl, iš principo, gali būti prasmė teikti juos viešai (dėl to ir nesiūlau privatizuoti mokyklų). Taip pat skurdžioje visuomenėje privatizavimas būtų keblus dėl to, kad gali sumažėti šių paslaugų paklausa, o jų vartojimas yra visuomeniškai svarbios investicijos, t.y. žmogiškojo kapitalo, kurio Lietuvoje trūksta, kaupimas. Tačiau dėl menko viešojo finansavimo ir didėjančio neskaidrumo, “už” ir “prieš” balansas krypsta privatizavimo alternatyvos link. Tai turėtų išspręsti ir lėto našumo didėjimo šiuose sektoriuose problemą.
30. Privatizuoti kai kurias viešąsias institucijas, kad pagerinti jų paskatas našiai dirbti. Erdvė čia yra didesnė, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, Olandija privatizavo darbo biržą, ir valstybė moka jai už kiekvieną įdarbintą bedarbį.
31. Sukurti geras paskatas mokesčių inspektoriams kovoti su mokesčių nemokančiais. Šiuo metu dėl to, kad ryšys tarp išieškotų mokesčių ir inspektoriaus darbo užmokesčio yra silpnas, ką tikrinti renkamasi ne pagal laukiamą pažeidimų mastą, kas būtų svarbiausia institucijai, kurios tikslas maksimizuoti surenkamus mokesčius, esant to momento mokesčių teisės sistemai. Inspektoriai taip pat vengia nagrinėti sudėtingiausius mokesčių nemokėjimo atvejus, kai yra didelė tikimybė bylinėtis teisme.

Teisinė sistemos reforma

32. Mano nuomone, reikėtų reformuoti baudų (sankcijų) sistemą. Yra toks teisininkų posakis: “Svarbu ne bausmės dydis, o jos neišvengiamumas”. Šis teiginys, ekonomisto akimis žvelgiant, yra tuščias: svarbus ir bausmės dydis, ir jos neišvengiamumas (t.y. tikimybė, kad tave nubaus), kadangi tarp jų yra pakeičiamumas. Kitaip tariant, jei valstybė nori įtakoti žmonių elgsen pageidaujamu būdu, ji turi nustatyti tokią sankciją, esant subjektyviai “pagavimo už rankos” tikimybei, kad laukiama bausmė (ji yra lygi sankcijos dydžiui, padaugintam iš pagavimo tikimybės) būtų didesnė už laukiamą nusikaltimo naudą. Reikėtų peržiūrėti sankcijų sistemą per šią prizmę.

Pavyzdžiui, vartoti, perkant prekes sau įmonės vardu, draudžia mokesčių įstatymai. Tačiau visi žino, kad šitas draudimas nėra efektyvus, kadangi mokesčių inspekcija neturi pakankamai pajėgų tikrinti ką įmonė priskiria savo sąnaudoms. Todėl, kad šią problemą spręsti, reikia didint baudas už mokesčių bazės mažinimą (arba samdyt daugiau inspektorių, bet tam valstybė neturi pinigų, nes yra “uždarame rate”).

Sritys, kur sankcijų sistema iš esmės neveikia, yra nelegalios statybos. Panašiais atvejais baudos turi būti didelės ir pakartotinės, kad nebūtų galima ”išsipirkti” nuo bausmės vienkartine, dažnai simboline bauda, kaip šiuo metu, pavyzdžiui, yra su neteisėtu medžių kirtimu šių statybų vietose.

Baudos, jei norime kad jos būtų teisingos, turi būti susietos su pajamomis ar turtu. Protingieji suomiai nubaudė vieną iš “Nokia” vadovų 1 proc. metinių pajamų bauda už greičio viršijimą. Ji buvo keli šimtai tūkstančių eurų! Jei, kaip Lietuvoje, mes turime fiksuotas (kad ir su nedideliu intervalu), su pajamomis nesusijusias baudas, tai, pavyzdžiui, į ligoninę skubantis bedarbis, gavęs, tarkime, 500 litų baudą, tampa bankrotu (ne vienas, kaip rašė spauda, yra net pakėlęs ranką prieš save), o milijonieriui tokia bauda – nė motais.

[1] Dėkoju už pastabas prof. E.Vilkui ir dr. S.Šiaudiniui.