Miklosas Marschallas, korupciją analizuojančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ direktorius Europai ir Centrinei Azijai, įsitikinęs, kad labai dažnai apie nusikaltimus tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuje nebūna pranešama tik dėl to, kad žmonės baiminasi dėl to galintys patirti persekiojimą. Jo teigimu, rimtai kovai su korupcija užsimojusi valstybė privalo užtikrinti teisinę žmonių apsaugą nuo galimų atsakomųjų veiksmų.
Neapsaugoti žinios šaukliai
„Kaip rodo verslo kasdienybė ir psichologiniai bei žaidybiniai eksperimentai, kolektyvas priima „kenkėją“, o tą, kuris nenulaiko liežuvio už dantų, negailestingai atstumia. – Björn Rohde-Liebenau, „Verslo etikos kelrodė“.
Laura Gvozdaitė
„Jei susidūrei su korupcija, nedvejok, pranešk mums“, – brangia per televiziją transliuojama socialine reklama į Lietuvos piliečius kreipiasi Specialiųjų tyrimų tarnyba. Tačiau kovos su korupcija ekspertai sako, kad mūsų šalyje apie korupciją ir kitus nusikaltimus pranešantys žmonės yra nesaugūs – valstybė jų negina nuo galimo persekiojimo ar administracinio susidorojimo.
Korupcija Lietuvos valstybinėse įstaigose – vieša valstybės paslaptis ir gėda. Kaip ir vokeliai mokesčių vengiančiose įmonėse. Valstybė deklaruoja kovojanti tiek su vienu, tiek su kitu reiškiniu, tačiau kažkodėl pamirštas pagrindinis, visiškai nemokamas, tarptautine patirtimi patikrintas ir labai veiksmingas kovos ginklas – šalies piliečiai. Jie raginami pranešti apie nusikaltimus, tačiau, atlikę pilietinę pareigą, paliekami likimo valiai. Apsaugoti pranešėjus galintis įstatymas vangiai keliauja iš kabineto į kabinetą ir vis neranda vietos Seimo darbotvarkėse.
Nepraneša, nes bijo persekiojimo
Miklosas Marschallas, korupciją analizuojančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ direktorius Europai ir Centrinei Azijai, įsitikinęs, kad labai dažnai apie nusikaltimus tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuje nebūna pranešama tik dėl to, kad žmonės baiminasi dėl to galintys patirti persekiojimą. Jo teigimu, rimtai kovai su korupcija užsimojusi valstybė privalo užtikrinti teisinę žmonių apsaugą nuo galimų atsakomųjų veiksmų.
Tačiau Lietuvoje apie valstybės įstaigose ar versle daromus nusikaltimus viešai ir drąsiai nutarę pranešti žmonės kovos lauke paliekami vieni. Praėjusiais metais tyrimą atlikusi tarptautinė organizacija „Global Integrity“ pranešėjų apsaugos teisinę bazę Lietuvoje įvertino tik 17 balų iš 100 galimų.
Sergejus Muravjovas, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovas, „Versus“ aiškina, kad šiuo metu įstatymai Lietuvoje saugo liudytojus, informatorius ir žurnalistų šaltinius, tačiau žmonės, pranešę apie pažeidimus savo darbovietėje ar valstybinėje įstaigoje, nėra apsaugoti. „Tai, ką dabar daro dažnainstitucija, raginanti žmones pranešti, yra skatinimas nušokti nuo stogo, nesuteikiant pagalbos ir nepažadant sugauti apačioje“, – mano jis. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Valstybinė mokesčių inspekcija net 95% pranešimų apie sukčiavimą įmonėse sulaukia tik iš darbovietes jau palikusių žmonių.
O Lietuvos visuomenė tokiam įstatymui jau yra tikrai pasiruošusi, mano TILS. 2008-aisiais atlikto „Lietuvos korupcijos žemėlapio“ duomenimis, didžioji dauguma gyventojų ir verslininkų pranešėjus įvertino kaip pilietiškus ir drąsius žmones.
Neleistų persekioti
Šiuo metu rengiamas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas turėtų teisiškai sureguliuoti pranešėjų, kurie apibrėžiami kaip esami, buvę darbuotojai arba kiti asmenys, atskleidę informaciją apie numanomai neteisėtą darbdavio, jo vadovų, taip pat kitų darbdaviui pavaldžių arba atskaitingų asmenų veiklą, apsaugą. Įstatymo paskirtis – apsaugoti asmenis, kurie siekia ginti viešąjį interesą, kai yra pranešama ne dėl asmeninių problemų. Pranešėjų pavyzdys gali būti darbuotojai, pranešę apie įmonėje slepiamus mokesčius, įmonės pernelyg teršiamą gamtą arba savo kolegų kyšininkavimą. Tarp apsaugos priemonių numatyta apsauga nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo ar tarnybos, apsauga nuo pranešėjo tapatybės atskleidimo, pranešėjų ir jų artimųjų apsauga nuo bauginimo ir persekiojimo.
Muravjovas apgailestauja, kad toks kovai su korupcija reikalingas įstatymas Lietuvoje gimsta lėtai. Be to, šiuo metu vis dar neaišku, ar jo rengime dalyvaujančios valstybės institucijos pritars TILS siūlymui taikyti jį ir viešajame, ir privačiajame sektoriuje. Tačiau prieš kelerius metus atlikta privataus verslo studija atskleidė, kad net 84% darbuotojų iš Vidurio ir Rytų Europos šalių pagrindinė priežastis nepranešti apie įmonėje pastebėtą įstatymų laužymą buvo būtent baimė sulaukti sankcijų iš įmonės administracijos.
Skirtingose pranešėjų apsaugą jau užtikrinančiose šalyse pasirinkta skirtinga praktika. Pavyzdžiui, JAV ir Didžiojoje Britanijoje – šios šalys yra pranešėjų apsaugos pionierės – įstatymais ginami ir viešojo, ir privačiojo sektoriaus negeroves atskleidžiantys žmonės. Japonija yra apsiribojusi tik privačiuoju, Rumunija – tik viešuoju sektoriumi.
Tyla – saugesnė alternatyva
Valstybės institucijos, skatinančios žmones pranešti apie įstatymų pažeidimus, iš viso nekaupia statistikos, kas vėliau nutinka joms pranešusiems asmenims. Aišku tik tiek, kad pranešėjas nėra apsaugotas, gali lengvai prarasti darbą ir todėl dažniausiai bijo pranešti apie žinomus pažeidimus. Pilietinės visuomenės instituto 2009 metų tyrimo „Pilietinės galios indekso“ duomenimis, tik 10% žmonių praneštų apie teisės pažeidimus, nes daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų mano, kad žmogus, kuris inicijuoja ar aktyviai dalyvauja pilietinėje veikloje, rizikuoja prarasti darbą, sulaukti grasinimų susidoroti, būti šmeižiamas ar įtarinėjamas aplinkinių veikiąs dėl savanaudiškų paskatų.
„Šiuo metu saugiausia alternatyva yra tylėti, nes įstatymai iš esmės pranešėjų negina“, – pažymi Muravjovas.
Lietuvoje kai kurios valstybinės institucijos priiminėja pranešimus apie galimus įstatymų pažeidimus paprastu ar elektroniniu paštu, žodžiu, telefonu. Taip pat priimami ir anoniminiai pranešimai. Tačiau, sulaukus anoniminio pranešimo, nėra galimybės vėliau pasitikslinti faktų, ir tyrimas dėl to neretai nutrūksta. Be to, anoniminė pranešimų sistema savaime neužtikrina informacijos surinkimo ir darbuotojų apsaugos. Tuo atveju, kai pranešėjas dirba nedidelėje įmonėje, išsiaiškinti, kas pranešė apie galimus piktnaudžiavimus, yra nesudėtinga. „Įsivaizduokime, smulkios įmonės darbuotojas telefonu praneša apie kyšininkavimą Specialiųjų tyrimų tarnybai, o šie pradeda tyrimą. Kol tęsis tyrimas ir bus imtasi kažkokių veiksmų, darbdavys darbuotojo atžvilgiu dabar gali imtis bet kokių veiksmų – apkrauti darbu, atleisti dėl pareigų neatlikimo, o vėliau dar paskambinti pažįstamiems darbdaviams ir informuoti, kad šio nepriimtų į darbą“, – galimą situaciją modeliuoja korupcijos analizės specialistas.
Pranešėjų aktyvumas būtų ne tik rimtas kovos su korupcija ramstis, bet ir padėtų užkirsti kelią kai kurioms nelaimėms. Svarbu tik, kad atsakingos institucijos rimtai vertintų žmonių pranešimus, tačiau tai Lietuvoje nutinka ne visada. Taip buvo, kai maždaug prieš metus sugriuvo dalis Vilniaus mikrorajono Šeškinės prekybos centro pastato. Apie griūvančią pertvarą Vilniaus savivaldybei žmonės buvo pranešę jau kelis kartus, pirmą kartą pavojaus signalas valdininkams buvo pasiųstas dar 2007 metais. Šeškinės seniūnija ir miesto Savivaldybė iš žmonių pranešimų žinojo apie avarinę pastato būklę, tačiau laiku nesiėmė priemonių.
Tik per plauką žmonės nenukentėjo ir Kaune, kai 2009 metų sausį šalčio ir didžiulio krūvio neatlaikė seniai neremontuotas Kleboniškio tiltas per Nerį. Apie prastą gabalais trupančio tilto būklę jau kelerius metus iki jam pradėjus griūti taip pat buvo gautas ne vienas gyventojų pranešimas, tačiau į juos taip pat nebuvo reaguojama.
Perspėjančių pranešimų ignoravimas yra sukėlęs ir ne vieną tarptautinio masto katastrofą. 1986-ųjų balandį sprogus Černobylio atominės elektrinės reaktoriui išaiškėjo, kad buvo nepaisoma specialistų perspėjimų apie netinkamas konstrukcijas ir apsaugos priemonių stygių. Paskutinis patikrinimas buvo įvykdytas likus vos savaitei iki katastrofos, ir ekspertai rekomendavo elektrinę uždaryti.