Kurią Lietuvos partiją remia Osama bin Ladenas?
Vadinamieji tradiciniai politikai be reikalo piktinasi, kad žmonės juos niekina ir pravardžiuoja vagimis. Užuot vaidinę įsižeidusius, tegu bent pabando įrodyti, jog nėra minkštakūniai oligarchų tarnai, pasirengę už nedidelius pinigus priimti bet kokį įstatymą. „Transparancy International“ Lietuvos skyriaus prašymu bendrovių „Creditinfo Group“ ir „Žvilgsnis iš arčiau“ atliktas tyrimas rodo, kad politinių partijų ir kampanijų finansavimas yra itin neskaidrus – politikai gali naudotis pinigais, gautais net iš pragaro.
Profesionalūs skolų išmušėjai konstatuoja, jog įstatymai neužkerta kelio neskaidriai remti partijas. Jie patvirtina, kad esama labai daug būdų, kaip per politikus išplauti pinigus ar anonimiškai juos paremti iš užsienio. Maža to, tyrėjai net negali kruopščiau išanalizuoti tos keistos sistemos, nes jiems viešai pateikiamų duomenų nepakanka, o reikiamos informacijos nei Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), nei Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nenori duoti. Tad ką ir kalbėti apie smalsaus rinkėjo galimybes sužinoti, ar jis neketina balsuoti už „vagį“?
Osama bin Ladenas, Vladimiras Putinas ar policijos ieškomas Romas Zamolskis šaltakraujiškai gali remti bet kurią Lietuvos partiją ir nė lapė nesulos. VMI ir VRK pareigūnai neturi nei resursų, nei noro knistis politikų deklaracijose ir bandyti suskaičiuoti, ar tikrai politikai išleidžia tiek pinigų, kiek deklaruoja. Pats Seimo pirmininkas viešai pripažįsta manąs, jog politikai išleidžia dvigubai daugiau, nei skelbia.
Iš oficialių politikų deklaracijų matome, kad itin dideles sumas partijoms neretai aukoja mažos grupės įtartinų žmonių, apie kuriuos negalime gauti daugiau duomenų: nei kokių įmonių akcininkai jie yra, nei kokie jų ryšiai, nei kokia praeitis ar giminystė su Osama bin Ladenu. Stebime, kaip smulkios įmonėlės remia politikus sumomis, kurios turėtų būti jų metinio pelno dydžio. Laužome galvas, kodėl pusę ar trečdalį rinkimams išleistų pinigų politikai ramiai deklaruoja kaip nuosavų partijų arba vardinių fondų lėšas ir nepaaiškina, iš kur tie milijonai. Tiesiog ideali terpė nusipirkti įstatymus, postus, įsigyti viešųjų pirkimų kontraktus.
Sugniuždytos STT sukelto politikų korupcijos skandalo „tradicinės“ partijos desperatiškai skiria sau didesnes valstybės subsidijas ir jau nė neklausia, „ką žmonės pasakys“. Tai Lietuvai rekomenduoja ir ES ekspertai: tiesiog reikia duoti partijoms pinigų, antraip per korupcinius įsipareigojimus politikai išparceliuos kur kas daugiau lėšų nei tie penki milijonai per metus. Tačiau susidaro įspūdis, jog jie tik pagriebs tuos pinigus ir nubėgs – kaip narkomanas, išdaužęs vitriną ir pačiupęs daiktą parduoti, kad gautų dozę.
Sunku patikėti, kad Seime rengiamas politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo projektas įtvirtins skaidresnį partijų bei kandidatų rėmimą. Dingo Seimo pirmininko ryžtas siūlyti drausti mokamą politinę reklamą per TV ir drauge įpareigoti transliuotojus suteikti politikų agitacijai (Didžiosios Britanijos bei kitų Europos šalių pavyzdžiu) nemokamo laiko. TV verslininkams nesvarbu, kad imdami apie 80 proc. visų politikų lėšų jie verčia šiuos eiti prekiauti įstatymais. Verslas yra verslas, antikorupcinės iniciatyvos palauks.
Vargu, ar minėtame įstatymo projekte bus išmintingai subalansuotas politinių partijų valstybinis ir privatus finansavimas. Net Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas priešinasi siūlymams riboti fizinių bei juridinių asmenų aukų dydį, kad politikai neparsiduotų borisovams. Deja, politinė valia neatsiranda per kelias savaites, o ir naivu manyti, kad varžybas pralaimintys žaidėjai tikrai nori sugriežtinti žaidimo taisykles. – Rytis Juozapavičius.