Norėtųsi, kad Lietuvoje viešasis sektorius labiau bendrautų su gyventojais ir įsiklausytų į jų nuomonę, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Žinių radijo“ laidoje „Skaidrumo linija“ sakė programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė Unė Kaunaitė. Ministerijose dirbusi U. Kaunaitė tarp valdininkų pasigenda lyderių, kurie ne tik išmano savo sritį, bet ir geba motyvuoti kolegas.
Tyrime LR Vidaus reikalų ministerijoje bandėte išsiaiškinti, kodėl gyventojai nepasitiki Lietuvos viešuoju sektoriumi. Kokias pagrindines priežastis suradote?
Mūsų tyrimo pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, kaip būtų galima padidinti valstybės tarnybos konkurencingumą. Kitaip tariant, kaip į valstybės tarnybą pritraukti pačius geriausius žmones ir daugiau pačių geriausių žmonių. Be abejo, tyrinėdami tai mes atsižvelgėme į pasitikėjimą Lietuvos viešuoju sektoriumi, nes tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori ateiti dirbti į viešąjį sektorių. Pagal dabartinius duomenis, maždaug 53 proc. žmonių išreiškia pasitikėjimą valstybės institucijomis, kitaip tariant, apie pusė žmonių. Tai tikrai nėra patys geriausi rezultatai.
Tyrimo metu išskyrėme, kad vis dėlto žiniasklaida yra viena iš to priežasčių, nes ji, deja, mieliau pasigauna skandalingus ir neigiamus pavyzdžius. Pačios institucijos skundėsi, kad kartais žiniasklaida nenori ištransliuoti teigiamos žinutės, nebent tai būtų perkama naujiena. Kitas dalykas, manau, yra priėmimo sistema. Iš to, ką mums sakydavo žmonės, yra atvejų, kai asmenys į darbą priimami pagal pažintis, ypač regionuose. Tai, be abejo, suformuoja neigiamą nuomonę. Žmonės galvoja, kad ateiti į valstybės tarnybą nėra įmanoma, jei neturi pažinčių, ir dėl to nepasitiki visu aparatu.
Ką jūs laikote prestižu?
Jį pamatuoti galima skirtingai – tai sudėtinga. Bet mums buvo aktualu, kiek žmonių ateina į valstybės tarnybą. Skaičiai yra tokie, kad į vieną konkursą, į vieną darbo vietą, ateina maždaug penki žmonės ir tai yra tikrai per mažai. 2008-ųjų metų tyrimas rodo, kad tik 6 proc. tėvų norėtų, kad jų vaikai rinktųsi valstybės tarnybą. Jei neklystu, 3 proc. tėvų norėtų, kad jų vaikas būtų santechnikas. Be abejo, visi darbai yra geri ir naudingi, bet valstybės tarnyba yra ta vieta, kurioje galima formuoti šalies ateitį ir kuri lemia šalies gerovę. Norėtųsi, kad didžioji dalis tėvų norėtų, kad jų vaikas dirbtų valstybės tarnyboje. Tad pagal tokius duomenis galima spręsti, kiek prestižinė valstybės tarnyba yra šiuo metu.
Kodėl Jums, jaunam žmogui gyvenančiam Lietuvoje, svarbu, kad Lietuvos viešasis sektorius keltų savo prestižą? Kodėl pradėjote su tuo dirbti?
Bent jau teoriškai tai turėtų būti vienodai svarbu tiek man, tiek bet kuriam kitam Lietuvos gyventojui, nes nuo to, kokie žmonės čia dirbs, priklauso, kokia bus Lietuvos gerovė. Ir iš tiesų, dažnai susiduri su požiūriu, kai yra sakoma, kad valstybė nedaro to ar ano, ir paprasčiausias atsakymas: „Kodėl tu neini ir nepabandai to pakeisti?“. Jeigu visi tik sakys, kad niekas nevyksta, bet patys nebandys keisti tos situacijos, niekas ir nesikeis. Aš manau, kad man tiesiog yra svarbu, kad į valstybės aparatą ateitų kuo daugiau tikrai kompetentingų žmonių ir mes matytume, kaip valstybės aparatas įsiklauso į žmonių poreikius ir valstybė veikia geriau, o visų gyvenimo kokybė gerėja.
Sakėte, kad analizavote ir kitų valstybių, kurių viešojo sektoriaus įvaizdis yra geresnis negu Lietuvos, patirtis. Kuo Lietuvos viešasis sektorius skiriasi nuo tų valstybių?
Labai sudėtinga palyginti, nes kiekvienu aspektu galima surasti skirtumų. Jeigu kalbėtume apie prestižą, tai, pirmiausia, prisimenu didžiosios Britanijos pavyzdį, kur studijavau. Jie turi programą Civil Service Fast Stream skirtą jaunimui, ką tik baigusiam studijas, tiksliau, paskutinio bakalauro kurso studentams. Iš tiesų, ta programa yra labai populiari, t.y. maždaug 30 žmonių į vieną vietą. Per metus joje paraiškas teikia daugiau negu 21 tūkst. jaunų žmonių, tarp mano pažįstamų britų studentų taip pat buvo bandžiusių teikti paraiškas. Šis procesas užtrunka vienerius metus. Tikrai galima matyti, koks didelis skirtumas nuo Lietuvos jaunimo, kuris retai žino apie valstybės tarnybą ir retai supranta, kas ten daroma. Didžiojoje Britanijoje, kurios viešasis sektorius nėra minimas tarp pačių geriausių pavyzdžių, kuriais reikėtų sekti, prestižas jaunimo tarpe yra tikrai daug didesnis.
Tai, kad programa yra populiari ir kad tarp jaunų žmonių, norinčių į ją patekti, vyksta didelis konkursas, tikriausiai rodo, kad viešasis sektorius kažkuo išsiskiria. Kuo viešasis sektorius Jungtinėje Karalystėje yra kitoks? Kodėl ši programa tokia populiari?
Visų pirma, jaunam žmogui iš karto siūlomas labai didelis atlyginimas ir saugi darbo vieta. Tai ir Lietuvoje vilioja į darbą, tačiau norėtųsi tai keisti. Turbūt ir pats aparatas yra veiksmingesnis negu Lietuvoje. Bendrai, jeigu lygintume Lietuvą su kitomis šalimis, norėtųsi lygiuotis į Skandinavijos šalis, kurių efektyvumo rodikliai yra kur kas aukštesni.
Taip pat, pavyzdžiui, Singapūras yra išskiriamas kaip turintis mažą, pigią, bet labai gerai veikiančią valdžią, nes jų aparatas yra kur kas mažesnis ir dėl to, tikriausiai, yra kur kas lengviau sukoordinuoti veiksmus. Olandija ir Danija taip pat nedidelės valstybės, kurių viešasis sektorius labai gerai veikia, pabrėžia tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Olandai netgi turi už skirtingų institucijų veiklų suvienodinimą ir koordinavimą atsakingą departamentą, kuris leidžia išvengti tam tikrų veiklų dubliavimosi, tarpinstitucinio veiklų skatinimo.
Kokios pagrindinės Jūsų tyrimo išvados? Lietuvos viešasis sektorius nuo kitų valstybių viešųjų sektorių skiriasi dydžiu, atlyginimu, nes jis kai kuriose valstybėse didesnis, taip pat tarpinstituciniu bendravimu ir bendradarbiavimiu. Kuo dar viešasis sektorius Lietuvoje skiriasi ir kur jam reikėtų pasitempti?
Vienas iš tų gerųjų pavyzdžių yra Estija, mums labai artima kultūriškai ir istoriškai šalis, kurios rodikliai yra kur kas geresni už Lietuvos rodiklius tuose pačiuose korupcijos ir kituose indeksuose. Estija labai koncentruojasi į vadovų lygmenį. Deja, Lietuvos atrankos sistema, kuomet ieškoma vadovų, vis dar dažnai pabrėžia specifinius reikalavimus, kurie yra reikalingi vyresniesiems specialistams, ir tai akcentuojama labiau negu vadovavimo kompetencijos. Kitos šalys labai pabrėžia, kad vadovai, visų pirma, turi būti lyderiai, kurie sugeba burti komandas, motyvuoti savo darbuotojus. Ne tiek svarbu, kad jie patys būtų labai stiprūs specialistai. Be abejo, jie turi išmanyti tą sritį, bet, visų pirma, svarbiausia, kad jie gebėtų motyvuoti ir judėti užsibrėžto tikslo link. Vienas iš mūsų pasiūlymų buvo būtent vadovų atrankos proceso keitimas. Kitas su atranka susijęs mūsų pasiūlymas buvo atsisakyti specialiųjų reikalavimų ir juos keisti siūlymais. Vienas iš komiškų pavyzdžių buvo šią vasarą skelbtas konkursas „Avių, kailinių žvėrelių, bičių ir kitų gyvūnų rūšių skyriaus“ vedėjo pareigoms užimti, kuriame reikėjo turėti biomedicinos mokslų studijų srities gyvulininkystės technologijos krypties išsilavinimą bei turėti trijų metų zootechnikos darbo stažą. Kitaip tariant, mes apribojame žmones, kurie gali ateiti į tą poziciją galbūt iki trijų žmonių visoje Lietuvoje, vietoje to, kad atvertume galimybę ateiti bet kurio išsilavinimo žmogui ir pažiūrėtumėme į jo kompetenciją – ką daro visos didžiosios privačios įmonės, kuomet labiau vertinamas žmogaus sugebėjimas prisitaikyti.
Paminėčiau ir švietimą: per tas pačias pilietinio ugdymo pamokas labai svarbu kalbėti apie valstybės tarnybą ir aptarti, kokia yra valstybės tarnautojo paskirtis valstybei.
Kaip į Jūsų pasiūlymus reagavo Vidaus reikalų ministerija? Kaip juos vertino?
Iš tiesų, vertino tikrai teigiamai ir žadėjo, kad darys viską, kad galėtų bent didžiąją dalį pasiūlymų įgyvendinti.
Kaip Jūs siūlytumėte vertinti viešojo sektoriaus Lietuvoje paslaugų kokybę? Nuo jų taip pat priklauso tiek pasitikėjimas, tiek prestižas, tiek tai, ką žmonės galvoja apie viešąjį sektorių – nori ar nenori jame dirbti. Kaip vertinti siūlytumėte Jūs?
Taip, tai iš tiesų gera pastaba. Pavyzdžiui, Singapūras yra viena iš tų šalių, kuri labai koncentruojasi į viešųjų paslaugų kokybę, pabrėždama tai, kad vis dėlto pagrindinis šalies vaidmuo yra teikti kokybiškas viešąsias paslaugas. Lietuvoje tik mažiau negu pusė įstaigų šiuo metu atlieka vartotojų apklausas. Manau, kad pirmasis dalykas, kurį reikėtų daryti, tai jog visos įstaigos, kurios tiesiogiai bendradarbiauja ir aptarnauja klientus, turėtų vykdyti klientų apklausas, tokiu būdu parodant, kad yra atsižvelgiama į vartotoją. Kitas dalykas – didesnė informacijos sklaida. Šiuo metu labai retas gyventojas žino, ką veikia šalia jų esančios institucijos. Kai dirbau, kartais netgi būdavo gaila valstybės tarnautojų, su kuriais bendrauji, nes bendrasis požiūris jų atžvilgiu šalyje yra gana neigiamas. Tačiau tikrai dažnai sutinki labai kompetentingus žmones, kurie atlieka tikrai svarbų darbą, bet, deja, nėra pakankamai vertinami visuomenėje, nes yra kitų pavyzdžių, kurie atsveria jų darbą. Tad, žinoma, tikrai yra kur tobulėti.
Visos laidos kviečiame klausytis čia.