R.Juozapavičius: pasitikėjimą žiniasklaida išsaugos tik garbinga žurnalistika
Arvydas Jockus, „Valstiečių laikraštis“
Paskelbto tyrimo „Skaidresnės žiniasklaidos link“ rezultatai sukėlė nevienareikšmę reakciją. Kai kurios neskaidriomis įvardytos žiniasklaidos priemonės asmeniškai užsipuolė tyrimą užsakiusios „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorių. „Prisipažinsiu, laukiau tokios reakcijos“, – sako ilgametę žurnalistinio darbo patirtį turintis prestižinės Vinco Kudirkos premijos laureatas Rytis Juozapavičius.
Jūsų tyrimas atskleidžia, kad absoliuti dauguma apklaustų verslininkų tiki milžiniška žiniasklaidos galia nulemti asmenų ar įmonių sėkmę. Beveik 62 proc. respondentų visiškai tiki, kad nepalankios žiniasklaidos publikacijos ir transliacijos apie konkretų asmenį arba įmonę gali tą asmenį arba įmonę sužlugdyti. Ar tas tikėjimas, gal tiksliau reikėtų sakyti – baimė, pagrįsta?
Prisipažįstu, nepažįstu nė vieno sąžiningo, skaidraus verslininko, kurį žiniasklaida būtų sužlugdžiusi. Man atrodo, kad baimė yra perdėta. Jeigu žmogus pasikliauja tiesa, ji vienaip ar kitaip išryškėja, ją galima išsiaiškinti. Todėl ta baimė rodo du dalykus. Viena vertus, verslas nelabai tiki savo jėgomis.
Antra, verslininkai nelabai supranta žiniasklaidą. Tyrimas kaip tik ir parodo, kad visa žiniasklaida nėra neskaidri – yra pakankamai daug skaidrios žiniasklaidos: „Verslo žinios“, BNS, „Valstiečių laikraštis“, Lietuvos televizija. Ta baimė dar rodo ir verslininkų netikėjimą tiesos paieškų procesu. Jiems atrodo, kad žiniasklaidos galios yra gerokai didesnės nei jų. Tai gana netikėta, nes, pavyzdžiui, dirbdamas žurnalistu, niekada nemaniau, kad kažkas bijo manęs ar mano kolegų.
Priešingai, visada stengėmės būti draugiški, padedantys, o čia – tokia baimė… gali sužlugdyti… „Sužlugdyti“ yra labai blogas žodis. Sužlugdyti žmonės net nusižudo…
Verslininkų klausėte ir apie žiniasklaidos korumpuotumą. Paprastai įsivaizduojame, kad korumpuoti gali būti valdininkai, politikai. Kaip jūs suprantate, kas yra žiniasklaidos korupcija?
„Transparency International“ korupciją suvokia kaip piktnaudžiavimą patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Tai gali būti tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Pavyzdžiui, aš vedu radijo laidą, kalbuosi su jumis ir sakau: kol kas tiek pokalbio, netrukus mes pratęsime laidą po reklamos pranešimo, nes mano laikrodis PULSAR rodo 16.12 val. Aš galiu būti gavęs iš PULSAR pinigų, nes paminėjau prekės ženklą.
Tai realūs incidentai – Amerikoje yra buvę, kai radijo laidų vedėjai minėdavo prekės ženklus už pinigus, tokiu būdu įsibraudami į klausytojų sąmonę. Žiniasklaidos korupcija yra tada, kai reklamos pranešimas nėra aiškiai pažymėtas kaip reklama, o užmaskuotas kaip žurnalisto pranešimas.
Žiniasklaidos turinį sudaro du dalykai. Reklama, iš kurios ji užsidirba pinigus, ir tai yra normalus verslas. Ir yra žurnalistų naujienos, dėl kurių žmonės būtent ir perka, skaito ar žiūri žiniasklaidą. Žurnalistų naujienos yra šventas neliečiamas dalykas. Tai įžvalgos, grįstos naujienos verte. Žurnalistas yra profesionalas, kuris su savo kolegomis supranta, koks yra reiškinys ir kaip jį vertinti.
Tą jų kompetenciją žmonės ir perka. Jeigu žurnalistas žino, kad rašo netiesą, nes už tai sumokėta, – tai paslėpta reklama.
Dalis apklaustų verslininkų prisipažįsta, kad juos žiniasklaida šantažavo, net reketavo. Tai jau turbūt kriminalinis nusikaltimas?
Taip, girdime apie tokius dalykus. Mums skundžiasi verslininkai, kad jiems skambino iš nacionalinio laikraščio („Valstiečių laikraščio“ neminėjo) ir siūlė reklamuotis, nes kitaip rašys neigiamas publikacijas. Kalbėjo su baime.
Tai jau reketas. Tokiu atveju reikia kalbėtis su prokurorais. Manau, jei apie žmogų parašai netiesą, gali jį sužeisti daug stipriau negu sumuštum su kokia nors beisbolo lazda. Pažįstu labai daug žmonių, kurie labai išgyveno, kad apie juos parašyta netiesa.
Mūsų žiniasklaida kritikuoja politikus, valdininkus (tai gerai), bet visiškai netoleruoja kritikos savo atžvilgiu. Žmogus, išdrįsęs tarti kritišką žodį, kaipmat sutrypiamas. Panašiai reaguojama ir į jūsų tyrimą. Verslininkų įvardytos neskaidriomis žiniasklaidos priemonės puola jus asmeniškai. Ar to tikėjotės?
Prisipažinsiu, laukiau tokios reakcijos. Tai ne pirmas kartas. Apie mane seniai rašo „Ekstra“, „Respublika“. Pirmą kartą susidūriau su atveju, kai paprašiau „Respublikos“ žurnalistės jos telefono numerio, nes ji kelintą kartą kartojo tą patį klausimą, tai ji paskui parašė komentarą: „Fui, koks išdykėlis“. Suprask, tai seksualinis priekabiavimas… Kaip žmogus, buvau šokiruotas. Šiaip geriau jaučiuosi negu verslininkai, nes nebijau – esu žurnalistas ir toliau juo būsiu. Manau, laukia ilgas tiesos aiškinimasis.
O reakcija į tyrimą apie žiniasklaidos neskaidrumą yra neadekvati. Net nebandoma šnekėtis, pozicija tokia: problemos nėra, yra tik abejotinos reputacijos Rytis Juozapavičius. Gerai, nurašykime mane kaip asmenį, bet yra kitų asmenų, kurie kelia tuos pačius klausimus.
Ar tokia neigiama reakcija kyla dėl psichologinių ar kitokių redaktorių, savininkų problemų?
Manau, kad tai savininkų ir vyriausiųjų redaktorių problema. O žurnalistų, kurie rašo tokius dalykus, manau, yra dvi rūšys. Vienai priklauso jaunos žurnalistės, kurios gauna didelį atlyginimą, nelabai supranta, kas vyksta, ir „haliucinuoja“ tikrovę.
Redaktoriai joms sako: tas žmogus banditas, varyk ant jo. Ir jos varo daugelį metų, kol paskui supranta, kad klydo. Tada nusivylusios išeina į kitą sferą. Kai kurie turi vaikų, yra pasiėmę didžiules paskolas… Na, aš irgi turiu vaikų, bet tai nereiškia, kad reikia savo darbą dirbti negarbingai. Kiti, vyresni profesionalai, daugmaž supranta, ką daro, bet ciniškai mąsto, kad toks darbas, ką padarysi…
Neskaidriomis įvardytos žiniasklaidos priemonės užima didelę rinkos dalį. Dažnai jos elgiasi tikrai nemoraliai: nuteisia žmogų iki teismo, mindo žmogaus orumą arba savinasi konkurentų prekės ženklus. Sukuriama savotiška nebaudžiamumo atmosfera. Kokią matote išeitį?
Iš tikrųjų, yra toks ciniškas požiūris, kad daugmaž čia viskas vyksta tik intelektualioje erdvėje… Prisipažinsiu, netikiu, kad valdžia ką nors padarys. Žinoma, yra idėjų: galėčiau siūlyti įstatymų pataisas, būtų galima versti žurnalistus ir leidėjus deklaruoti savo pajamas. Kitas pasiūlymas, kurį mes remiame, – kad žiniasklaidos priemonės, kurios reguliariai pripažįstamos neetiškomis, turėtų prarasti teisę į pridėtinės vertės mokesčio lengvatą. Bet, mano supratimu, dabartinis politinis elitas yra taip įbaugintas žiniasklaidos, kad nieko nedarys.
Vienintelė viltis yra ta garbinga žiniasklaida, kuri bando atsiskirti, kuri sako: mes nepalaikom to ir palaikom tą. Kur matėte bet kurią profesinę bendruomenę, kurios visi atstovai būtų geri? Tokios nėra. Visi konkuruoja – yra geri ir blogi teisininkai, gydytojai. Lygiai taip pat turėtų šnekėti ir žiniasklaidos priemonės: mes laikomės tam tikrų principų, o kitos – ne. Tikiu, kad permainos visiškai įmanomos, garbingai žiniasklaidai palaikant diskusiją apie tai, kas yra kokybiška žiniasklaida ir kas ne, nes dabar keletas siautėjančių dienraščių griauna pasitikėjimą visa žiniasklaida.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje žurnalisto profesijos prestižas yra šiek tiek aukštesnis už prostitučių. Lietuvoje apie 50 proc. žmonių dar pasitiki žiniasklaida. Tai labai daug. Manau, kad šiandien mūsų šalis turi labai daug problemų, kurias geriausiai sprendžia ne kas kitas, o žiniasklaida. Jeigu sugriausime tą pasitikėjimą, kas tada?
Ar matote kaitos ženklų?
Tikrai taip. Sutinku žurnalistų, kurie jaučia tą patį, ką ir aš. Prieš penkerius, trejus metus apie tai kalbėti buvo tabu. Dabar vis daugiau žmonių supranta, kad taip elgtis negalima, kad reikalingos permainos. Situacija nėra dramatiška. Neskaidrioji žiniasklaida dar nėra visko užvaldžiusi. Yra alternatyva jai. O žmonės nėra tamsūs, jų neapgausi, jie nepasitiki neskaidria žiniasklaida ir ta nepasitikėjimo sėkla duos derlių ateityje.
Kodėl būtent dabar atlikote tokį tyrimą? Kodėl jį finansavo užsieniečiai? Ar Vakaruose taip pat egzistuoja panašios problemos?
Tokį tyrimą norėjome atlikti seniai, bet sunkiai sekėsi rasti rėmėjų. Juos radome Skandinavijoje, Šiaurės šalyse, kurios garsėja skaidrumu. Ten taip pat yra problemų, bet ne tokios, kaip Lietuvoje, kur įtariama, kad keletas nacionalinių dienraščių leidėjų gali užsiimti veikla, panašia į reketą.
Gal ir būtų atsiradę lietuvių verslininkų, kurie būtų rėmę tyrimą, bet mes to nenorėjome. Siekėme, kad tyrimas būtų kuo skaidresnis, todėl pasirinkome šiauriečius, į diskusijas apie klausimyną įtraukėme kuo daugiau profesionalų, Žurnalistų sąjungą.
Ar tikite, kad korupcija apskritai įveikiama?
Be abejo, blogis egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Klausimas kitas: situacija blogėja ar gerėja? Daugelis žmonių sako, kad žiniasklaidininkai labai suįžūlėjo, bet aš nejaučiu to. Yra žmonių, kurie palaiko garbingos žiniasklaidos vertybes. Būtų niūriau, jeigu visi leidėjai ir žurnalistai tylėtų. Aš matau šviesą tunelio gale.