Teisėsaugos skandalai baigėsi šnipštu
Prieš pat antrąjį rinkimų turą teisėsaugininkai nusprendė nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Vytautui Kvietkauskui ir Arvydui Vidžiūnui pareikštų įtarimų kyšininkavimu. O praėjusią savaitę Vilniaus apygardos teismas išteisino Rolandą Paksą. Nors pastarasis nuosprendis dar neįsigaliojo ir išlieka galimybė jį apskųsti, pats faktas sukėlė sumaištį. Kol politikai bei apžvalgininkai krapštė galvas, koks čia reiškinys: “tiesa pagal Konstitucinį Teismą“ bei „tiesa pagal Apygardos teismą“ (A. Sakalas) ir kodėl jos dvi ir tokios skirtingos, pats per apkaltą iš Prezidento pareigų už Konstitucijos pažeidimus pašalintas Rolandas Paksas pakėlė galvą (sparnus?) ir pareiškė vėl tikįs teisingumu bei pageidaująs iš Lietuvos už patirtą žalą Europos Žmogaus teisių teisme prisiteisti kokį milijoną eurų.
Įgavę sparnus pasijuto ir kyšininkavimu įtarti Seimo nariai. Tolimoje praeityje pamiršti liko laikraščių puslapiai, pilni jų anaiptol neguodžiamo turinio pokalbių su verslininku A. Janukoniu. Viskas, buvo – pražuvo, nenuteisti – vadinasi, išteisinti, dabar tegul visi atsiprašo. Visi: STT, prokurorai ir greičiausiai net tie, kurie tos pokalbius skaitė ir kažkodėl piktinosi. Partijos susigrąžino mylimus narius į savo glėbį bei vadovybę ir tų nelemtų pokalbių net neprisiminė – pamiršo, ištrynė, nukišo į giliausius stalčius, kad galva būtų rami, o kišenė…
Kodėl taip atsitiko ir ką dabar turėtų galvoti Lietuvos teisinės sistemos klystkelius nelabai išmanantis pilietis, kalbėjomės su „Tranparency international“ Lietuvos skyriaus direktoriumi Ryčiu Juozapavičiumi.
Kodėl politikų korupcijos bylos baigėsi faktiškai nė neprasidėjusios? Ar tai lėmė kokios nors Lietuvos teisėsaugos spragos?
Tai tiesiog dar sykį įrodo, kad teisminis korupcijos persekiojimas nieko gero neduoda. Tiesiog neverta tam ir mokesčių mokėtojų pinigų švaistyti. Jau ir visame pasaulyje suprasta, kad tai kainuoja krūvą pinigų, daug teisėsaugininkų, advokatų teisėjų darbo, ir galų gale viskas baigiasi šnipštu. Tai ganėtinai seniai buvo suvokta daugelyje šalių ir buvo nuspręsta, kad, užuot bandžius persekioti korupciją teisminiu būdu, reikėtų kurti pareiškėjų apsaugos sistemą ir skatinti pareiškimo kultūrą.
Bet kaip turėtume reaguoti į tokį finalą? Štai patys politikai iškart pasijuto išteisinti ir įžeisti…
Tai, kad trys minėti parlamentarai, nepaisant paviešintų jų pokalbių su verslininku cinizmo, faktiškai buvo išteisinti ir dabar reikalauja viešų atsiprašymų – tai rodo, kad ta istorija jų nieko nepamokė ir neįvyko jokio politinės kultūros pasikeitimo. Visas tas skandalas, į kurį aš taip naiviai dėjau viltis: štai, maniau, atėjo lūžio momentas, – baigėsi šnipštu. Panašu, kad politikai gavo tik vieną pamoką: kitą kartą geriau susitik akis į akį, o ne kalbėkis telefonu, kitą kartą neleisk kam nors tavęs prigriebti su įkalčiais.
Negirdėjau, kad jų elgesys būtų viešai įvertintas kaip netinkamas, kad jį pasmerktų jų partijų lyderiai, kad politinė bendruomenė tai kažkaip aptartų – viso to neįvyko. Nežinau net, ar tai bus pamoka kitiems, būsimiems politikams. Greičiau jiems tai bus pamoka, kad teisėsaugos pareigūnai yra bejėgiai ir nieko negali įrodyti. Ir daugybė politikų, pasiruošusių atstovauti įvairaus verslo interesams, tiesiog dabar laukia progos, kada galės tai padaryti. Ir iš esmės jiems visiškai nesvarbūs kokie nors etikos komisijos perspėjimai ar Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kad parlamentaras turi dirbti tik Seimo nario darbą ir neužsiimti kokia nors papildoma veikla, kad parlamentaras turi atstovauti visuomenės, o ne kažkokių grupuočių interesams. Mano nuomone, iš sunkių pamokų nebuvo padarytos išvados ir rezultatas – apgailėtinas.
Kita vertus, ką reikštų, jeigu tos bylos būtų sėkmingai ištirtos? Greičiausiai vėl didžiulę politinę krizę šalyje. Išvada galėtų skambėti ir taip, kad Socialdemokratų, Socialliberalų ir Tėvynės sąjungos partijos yra korumpuotos. Nebent būtų įrodyta, kad Seimo nariai, jeigu ir ėmė pinigus, tai dėjosi juos į savo kišenę, o ne į kokias nors partijų juodąsias kasas.
Ar manai, kad vis dėlto tai buvo ne pavienių politikų, o partijų problema?
Problema ta, kad pažįstant tuos žmones tenka pripažinti, jog jie greičiau panašūs į kariuomenės eilinius. Man bent nesusidarė įspūdis, kad tai egoistiški individai, kurie, spekuliuodami organizacijos interesais, bandė prigriebti pinigų. Jokiu būdu nenoriu čia pateikti jokių įtarimų, tiesiog netikiu, kad šie politikai taip galėjo elgtis be partijų žinios, it kokie vieniši sukčiai.
Kita vertus, dabar, stebint, kaip tie politikai reikalauja atsiprašymų, kaip skubiai jie sugrįžta į savo postus, yra reabilituojami, kyla mintis, kad mes nesusišnekame
Štai Konstitucinio Teismo sprendimais taip pat, atrodo, galima suabejoti?
Rolando Pakso atveju sprendimas irgi greičiausiai yra visai natūralus, nes pasirodė, kad apygardos teismo teisėjai įrodymus supranta savaip, ypatingai. Tokią praktiką jau matėme Holivudo filmuose: štai yra visi įkalčiai ir trūksta tik kažkokios smulkmenos, bet to užtenka, kad žmogus būtų išteisintas. Pasirodo, griežtoji Temidė tokiu atveju kelia labai aukštus reikalavimus baudžiamajai atsakomybei – kur kas aukštesnius nei konstitucinei. Pasirodo, nors užtenka įrodymų, kad žmogus netektų darbo, kad jo politinė karjera būtų sužlugdyta, bet kad galėtų jį pasodinti ar nubausti pinigine bauda – tam įrodymų nepakanka.
Šis atvejis – dar vienas įrodymas, jog korupcijos nagrinėjimas teismuose yra itin sudėtingas dalykas, ir gali pasirodyti, kad tuo net neverta užsiimti. Aišku, turi išlikti tokia kai kurių teisėsaugos institucijų funkcija, turi būti tų seklių, kurie seka ir įrašinėja, bet galų gale jie tada turėtų padaryti savo darbą taip, kad bent viena kita byla pasibaigtų sėkmingai. Nes po A. Butkevičiaus mes nieko iš tų stambiųjų ryklių taip ir nepagavome. Buvo, tiesa, teisėjų bylos, bet tai dar toli gražu ne politikos tūzai.
Tai ką reikėtų daryti?
Dar kartą noriu pabrėžti, kad reikia siekti pranešimo skatinimo kultūros. Pilietiška yra pranešti apie nusikaltimą, kurį matai, ir mes turėtume skatinti tokią sistemą, kuri labai anksti perspėtų apie pavojingas tendencijas.
Kad ta sistema galėtų veikti, reikia turėti galiojančius valstybės tarnautojų etikos kodeksą ir politikų etikos kodeksą – du labai svarbius dokumentus su realiais svertais.
Be to, reikėtų priimti pranešėjų, pranešusių apie teisės pažeidimus, apsaugos įstatymą, kuris guli Seime ir iki šiol nebuvo priimtas. Reikėtų pasakyti piliečiams: jeigu nori būti doras ir matai nusikaltėlį šalia, – pranešk.
Sakykime, pamatei, pranešei, bet kas toliau, jei teisėsauga tokia bejėgė?
Tada turėtų įsitraukti mano jau minėti etikos kodeksai. Ir čia labai daug kas priklausytų nuo to, kiek tie kodeksai būtų veiksmingi. Manau, jie turėtų būti gana griežti, ir valdininkams už tokio kodekso pažeidimą turėtų grėsti atleidimas iš darbo, o politikams irgi turėtų būti numatyta reali grėsmė netekti pareigų, net per apkaltos procesą, jei tai yra Seimo narys. Svarbiausia, kad mes atsikratytume nesąžiningų politikų ir valstybės tarnautojų anksti, o ne lauktume, kol reikės įsikišti teismui.
Aišku, šiai sistemai galima iškart prikišti, kad tai kažkoks “greitas teismas“, sudarantis nemažai galimybių piktnaudžiauti. Ką galiu pasakyti: taip, tai labai sunkus, sudėtingas procesas, kuriam reikalingi esminiai pilietinės kultūros pokyčiai. Mūsų visuomenė turėtų patikėti, kad įmanoma kovoti savo jėgomis ir daryti tai, nes palikti kovą su korupcija vien tiktai pareigūnų rankose yra beviltiška. Tą kaip tik ir įrodo R. Pakso bylos baigtis Apygardos teisme.
Apskritai iš tų bylų sprendžiant, mūsų teisėsaugininkai turėtų būti be galo naivūs žmonės: jie mano, kad politika yra pilna filantropijos, ir Borisovas duoda Paksui pinigų tik tam, kad Lietuva klestėtų.
Teisėsaugininkai gali atsakyti, kad jie ne kažką mano, o remiasi įstatymais…
Bet, pavyzdžiui, jei sugenda automobilis, o tau reikia keliauti – bandai keliauti pėsčiomis, o ne stovi šalia automobilio sakydamas „mašina neveikia“. Reikia žiūrėti toliau, juk turėtų būti suprantama, kas yra teisingas veikimas, teisingas savo funkcijų, pareigų ir atsakomybės suvokimas. Jei tu
Politinės korupcijos bylos, tiesą sakant, visame pasaulyje rieda iki teismų labai girgždėdamos, ilgai tęsiasi – ar tai būtų Berlusconi, ar Kohlis, ar Prancūzijos prezidentas. Ir politikai – juk jie visai nepanašūs į penktojo puslapio herojus. Jie mieli, gražiai kalba, gražiai šypsosi, jie tokie pat žmonės kaip mes, juos greitai nuteisti tautos akyse gana sunku. Korupcija yra išskaičiavimo nusikaltimas, taigi tie, kurie daro tokį nusikaltimą, viską gerai apgalvoja ir apskaičiuoja. Tai greičiau jau protingų individų nusikaltimas, o tokius daug sunkiau vienareikšmiškai nuteisti – jie nuolat turi kokį nors paaiškinimą.
Kol visuomenė nebus įtraukta į kovą su korupcija, kol nebus sudarytos sąlygos susirūpinusiems piliečiams pranešti apie tai, ką jie mato, ir nebus sistemos, kuri greitai reaguoja, tai ne tik nebus geriau – bus blogiau. Bijau, kad dabar apkritai liausis bet kokios teisėsaugininkų pastangos domėtis korupcija, ir mes apie ją tiesiog užmiršime. Politikams ta tema akivaizdžiai neįdomi ir net pavojinga, jų praktika yra ydinga, pakeisti ją politinės valios – nėra, teisėsaugininkų pastangos žlugo, o pilietinė visuomenė dar tebesivysto.
Ačiū už pokalbį.
L.P.