www.bernardinai.lt skelbia interviu su TILS valdybos nariu, ELTA vyr. redaktoriumi Virgiu Valentinavičiumi. Čia be kita ko analizuojama ir kaip politikai išnaudoja korupcijos temą Seimo rinkimų agitacinei kampanijai.

Rinkimų kampanijos karštligė. Klaidos, pamokos ir galimybės

Apie rinkimų į Seimą kampaniją kalbamės su vyriausiuoju naujienų agentūros ELTA redaktoriumi dr. Virgiu Valentinavičiumi.

Kaip manote, ar realūs ir pagrįsti dešiniųjų – liberalcentristų ir Tėvynės sąjungos – susitarimai, ar galima tikėtis, jog šios politinės jėgos bendradarbiaus?

Manau, susitarimai tarp šių dviejų partijų, padaryti rinkimų kampanijos pradžioje, yra daugiau techninio pobūdžio. Kandidatų nekėlimas tam tikrose apygardose yra daugiau liberalcentristų ir konservatorių šiokio tokio susigyvenimo Seime rezultatas, bet ne ideologinis suartėjimas.

Abejoju, kad šios dvi jėgos galėtų visavertiškai bendradarbiauti nuoširdžioje koalicijoje, ypač po nesutarimų per Prezidento rinkimų kampaniją, kai liberalcentristai nepaprastai aštriai kritikavo Petrą Auštrevičių ir jį remiančius konservatorius, o vėliau pats P. Auštrevičius perėjo pas liberalus. Tokie dalykai nelieka be pėdsako.

Aišku, susiklosčius situacijai, konservatoriai ir liberalcentristai galėtų būti vienoje koalicijoje, bet tas buvimas nebūtų itin nuoširdus ir glaudus.

Kaip vertinate Viktoro Uspaskicho įtaką liberalcentristams, kurią pastariesiems nuolat prikiša konservatoriai?

V. Uspaskicho įtaka gali paveikti dvejopai. Jeigu liberalcentristų pirmininkas Artūras Zuokas ras bendrą kalbą su V. Uspaskichu – o tai visai įmanoma, nes A. Zuokas pasižymi sugebėjimu rasti bendrą kalbą su labai įvairiais politikais, faktiškai nepaisydamas jų pažiūrų, – tuomet konservatorių galimybės bendradarbiauti su liberalcentristais itin susiaurės.

Jei A. Zuokui dėl kokių nors nežinomų priežasčių tai nepavyks, jis gali paskelbti, kad V. Uspaskichas – grėsmė Lietuvos valstybei. Tokiu būdu Darbo partijos pirmininkas pastūmėtų liberalus ir konservatorius vienus kitiems į glėbį.

Kodėl pastaruoju metu V. Uspaskichas itin aštriai kritikuoja Andrių Kubilių ir A. Zuoką, bet akivaizdžiai vengia bent kiek aštresnės A. Brazausko kritikos?

Sunku pasakyti, kodėl V. Uspaskichas vengia kritikuoti A. Brazauską – gal jam viešųjų ryšių specialistai patarė nepulti socialdemokratų, nes tai gali pakelti pastarųjų populiarumą. Aišku viena – rinkimuose socialdemokratai yra pagrindinis Darbo partijos konkurentas.

Darbo partija jau vien dėl savo pavadinimo pretenduoja į socialdemokratų ar, tiksliau, buvusios LDDP elektoratą. Tą labai gražiai atskleidė TSPMI dėstytoja Ainė Ramonaitė, teigusi, kad už Darbo partiją dabar balsuos labai daug buvusių LDDP rinkėjų ir šias politines jėgas tarpusavyje sieja net pavadinimai. Tad šios dvi partijos – socialdemokratai ir Darbo partija – konkuruoja toje pačioje erdvėje.

Pastaruoju metu teisėsauga tapo neatskiriama mūsų politikos dalimi. Štai ir vėl rinkimų kampanija, ir vėl skandalinga situacija: atsistatydina STT vadovas… Kokios įtakos ši padėtis gali turėti rinkimų rezultatams?

Nemanau, kad Valentino Junoko atleidimas smarkiai paveiktų rinkimų rezultatus. Žinoma, būtų buvę daug geriau, jei politikams būtų užtekę ryžto ir politinės valios atleisti STT vadovą iš karto po pirmųjų požymių, kad jis užsiima politika, t.y. iš karto po garsiųjųSTT reidų Prezidento rinkimų antrojo turo išvakarėse. Jau tada buvo akivaizdu, kad STT tarnyba, švelniai tariant, nežino savo kompetencijos ribų.

Kalbant apie dabartinę padėtį, kaip minėjau, V. Junoko atstatydinimas neturėtų ko nors labai keisti, nes vadinamosios tradicinės partijos bet kuriuo atveju nėra savo populiarumo viršūnėje. Seimo korupcijos skandalas, tariamas ar tikras – to iki šiol nežinome – jau pakenkė joms tiek, kiek galėjo. Po to, kai korupcijos skandalas peržengė savo apogėjų, visi V. Junoko atsistatydinimo vertinimai pasidalija pagal partinę liniją. Tie, kurie tradicinėms partijoms nepritaria, tvirtina, kad STT vadovas atleistas kaip vienišas kovotojas su korupcija. Tie, kurie vis dar palaiko minėtas partijas, kalba apie teisėsaugos politikavimą. Toks pasidalijimas susiformavo kaip įvairių veiksnių – korupcijos skandalo, lyderių patrauklumo, partijų rinkimų kampanijos – padarinys ir dabar nebent atsikartoja naujoje temoje.

Bet ar V. Junoko atsistatydinimas daliai žmonių netaps dar vienu įrodymu, kad „veikia klanas“?

Tam tikrai daliai visuomenės toks įspūdis ar šiaip, ar taip susidaro. Pvz., Rolandui Paksui ir jo gerbėjams jau seniai atrodo, kad Lietuvą valdo „klanas“, bet yra pakankamai žmonių, kuriems taip neatrodo.

Vadinasi, tie, kurie įrodinėja, kad klano nėra, yra atsakingi ir turi stengtis parodyti, jog vis dėlto esama švarių politikų, ne vien tik juodų avių.

Klano baubas, žinoma, yra labai patogus naudoti žiniasklaidoje, kalbėti apie sąmokslą Lietuvoje apskritai nėra sunku – sąmokslo teorijos čia visada buvo populiarios. Kita vertus, nereikia manyti, kad visi ir tiki tokiais išvedžiojimais – yra daug kritiškų žmonių, kurie gali vertinti tikrovę blaiviai ir suprasti, jog ji nėra tobula, yra labai rimtų politinės korupcijos faktų, labai rimtų įtarimų kai kurių Seimo narių atžvilgiu, bet, kita vertus, Lietuvos politinė sistema iš esmės veikia, Seime vis dėlto yra ir normaliai dirbančių, sąžiningų politikų.

Kaip vertinate prasidėjusią rinkimų kampaniją? Ar viskas vyksta taip, kaip galėjome tikėtis, todėl rinkimų rezultatai bus panašūs į prognozes?

Rinkimų kampanija vyksta, kaip tikėtasi, ir partijos jau pradeda daryti įprastas klaidas. Viena iš tokių – tai, kad tradicinės partijos vėl per daug aršiai puola V. Uspaskichą bei Darbo partiją ir per mažai kalba apie savo idėjas, apie tai, ką jos pačios siūlo rinkėjams. Visada geriau kalbėti apie tai, ką žadi padaryti, nei apie tai, ko kitas, tavo nuomone, nepadarys.

Bet V. Uspaskichas savo rinkimų strategijoje irgi remiasi kritika…

Taip, bet jo partija yra populiari, o tradicinės partijos – ne. V. Uspaskichas kol kas toks populiarus, vadinasi, kad ir ką jis kalbėtų, populiarus ir liks, o nuo tradicinių partijų priklauso, ar jos tik stiprins V. Uspaskicho populiarumą, ar vis dėlto jį šiek tiek sumažins. Ir vėl norėčiau atkreipti dėmesį į A. Ramonaitės įžvalgą, kad kai tradicinės partijos pravardžiuoja V. Uspaskichą populistu, tai geriausia nuoroda rinkėjams, už ką balsuoti. Rinkėjas galvoja: populistas – žmogus, kuris yra „už liaudį“, o mes esame liaudis, tad ir balsuosime už populistus.

Bet ar Jums nesusidaro įspūdis, kad Darbo partijos lyderis pavargo?

Būtent. Nuovargis – ne klaida, bet problema, ir ši problema anksčiau ar vėliau gali pasidaryti labai didelė. Paaiškėjo, kad be Onos Juknevičienės, kuri yra Europarlamente, V. Uspaskichas dabar yra vienintelis žmogus, pajėgus Darbo partijai atstovauti rinkimų laidose ir veiksmingai vilioti rinkėjus į savo pusę. Kyla klausimas, kiek V. Uspaskichas ištemps. Pastaruoju metu jis pradėjo kalbėti tokiomis frazėmis: „Dabar klausykitės manęs“, „aš žinau geriau“ ir pan. Tokia visažinystės ir visagalybės aura gali pasirodyti arogantiška ir atstumti dalį rinkėjų.

Bet kuriuo atveju abipusės klaidos ir abiejų pusių geros idėjos, pati rinkimų kampanija per likusį laiką gali gerokai pakeisti dabartinę jėgų pusiausvyrą, ir tie apklausų rezultatai, kurie skelbiami dabar, tikrai nėra amžini. Iki rinkimų dar gali būti daug netikėtumų.

Kalbino L.P.

„Atodangos“, „XXI amžiaus“ priedas