Naujienų archyvas

www.delfi.lt skelbia TILS direktoriaus R. Juozapavičiaus pranešimo konferencijoje „Lobizmo nauda politikai, verslui ir pilietinei visuomenei“ santrauką.

Atgal
Meniu

TILS

Paskelbta spalio 12, 2004


Kodėl Lietuvoje skaidrus lobizmas neturi ateities?

2004 spalio mėn. 12 d. 11:11

Verslininko Andriaus Janukonio TV pokalbių laidoje sušukta frazė „Mane persekioja už visuomeninę veiklą!“ yra šiandienos Lietuvos lobizmo krizės diagnozė: lobistinė veikla praktiškai nereguliuojama, suvokiama labai skirtingai ir dėl netobulų įstatymų, ir dėl prieštaringo visuomenės požiūrio ir į lobizmą, ir į demokratinį valstybės valdymą. „Dalyvaujamosios demokratijos“ gerbėjai nuolat piktinasi, kad problemos sprendimo efektyvumu susirūpinę „atstovaujamosios demokratijos“ šalininkai veikia vedini siaurų interesų, nesistengia į sprendimo priėmimą įtraukti platesnį visuomenės ratą ir todėl juos galima vadinti „neteisėtais lobistais“ ar net „korupcionieriais“.

Atrodo, A. Janukonio pokalbius įrašinėję STT agentai nuoširdžiai tikėjo, kad jiems kimba korupcijos ryklys. Tuo tarpu, p. Janukonis sudaro įspūdį žmogaus, tikrai nesuprantančio, ką jis blogo padarė ganydamas parlamentarus it balso teisę turinčių avinų bandą. Nesusipratimo pagrindas ir šiuo, ir daugeliu kitų atvejų yra skirtingas požiūris į demokratiją. Vieniems labiau patinka „dalyvavimo“ demokratiją, o kitiems – „atstovavimo“.

„Dalyvavimo demokratija“ ypatingai vertina kuo didesnės piliečių dalies tiesioginį dalyvavimą valstybės valdyme. Domintis, siūlant, svarstant, besiginčijant palaikant vieną ar kitą pusę. „Atstovavimo demokratija“ labiau vertina efektyvų problemų sprendimą, atliekamą tautos išrinktųjų ir labiausiai suinteresuotų grupių atstovų, nes visų kitų įtraukti į valstybės valdymą praktiškai neįmanoma. Svarbu, kad be ilgų ir varginančių kalbų greitai priimtas daugumai tinkantis sprendimas. „Dalyvavimo demokratijos“ gerbėjai nuolat prikiša „atstovavimo demokratijos“ praktikams, kad pastarieji veikė net nelaukdami, kokios nuomonės tuo klausimu išsikristalizuos visuomenės diskusijose.

Pavyzdžiui, skandalingojo Šilumos ūkio įstatymo atveju tikrai būtų atsiradę piliečių, kurie pasipiktintų: „Kodėl nebuvo atsižvelgta į mūsų pageidavimą nupjauti radiatoriaus vamzdį daugiabučio viduryje ir šildytis dujomis? Kodėl niekas nenorėjo pasikalbėti su mumis?“ Ir nesvarbu ekspertų prieita išvada, jog tas įstatymas atitinka vartotojų interesus. „Jei aš nedalyvavau jo svarstyme, man jis aktualus ir nepriimtinas – tai tie, kurie jį priėmė, yra korumpuoti!“ Taip besipiktinančiųjų bus nuolat. Net jei įstatymus priiminėtų angelai.

Visada tų, kurie lengvai svaidosi žodžiu „korupcija“, turime paklausti: „O ar domėjotės daugiau, kaip yra iš tikrųjų?“ Ir jei įrodai, kad buvo sąlygos domėtis, kaip priimamas įstatymas, buvo galimybė sužinoti, kokie lobistai kalbėjo su sprendimą priimančiais politikais ir, be abejo, buvo galimybė reaguoti – piktas įtarumas mažėja.

Svarbiausi lobizmo uždaviniai yra iškelti problemą, išanalizuoti teisinį jos reguliavimą, suformuluoti pasiūlymą, kaip ją spręsti tobulinant įstatymus ir užtikrinti, kad reikiami įstatymai būtų priimti. Tokiu atveju bet kuris pilietis gali tapti lobistu, nes bet kuriam piliečiui gali šauti į galvą patobulinti įstatymus.

Tad teoriškai lobistinė veikla yra pagrindinis valstybės demokratizavimo veiksnys: į įstatymų leidybą įtraukiame kuo platesnį piliečių ratą. Lobizmas leidžia išsiaiškinti ir suderinti interesus. Teoriškai lobizmas pagerina įstatymų leidybos kokybę. Bet kaip yra praktiškai? O praktiškai svarbiausia kliūtis lobizmui Lietuvoje – politikų bei valstybės ir savivaldybių tarnautojų neteisėtas lobizmas, keliantis įtarimų dėl korupcijos.

Gal prieš porą metų sykį Seimas po pateikimo nepritarė Azartinių lošimų mokesčio įstatymo pataisai, kuria buvo siūloma per pusę sumažinti fiksuotą lošimų mokestį lošimams automatais ir stalo lošimams, organizuojamiems ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Azartinių lošimų įstatymo pataisą pateikė turtingiausias Seimo narys, tuometinis Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Viktoras Uspaskichas. „Įtariu galimą privačių ir viešųjų interesų konfliktą, nes Kėdainiuose ne taip seniai duris atvėrė prabangus pramogų centras, todėl neatmetama galimybė, kad jame lošimo namai ir įsikurs“, – tada sakė kitas Seimo narys Algimantas Matulevičius.

Prieš šio Seimo rinkimus išpopuliarėjusi Darbo partija savo programoje žada “įteisinti verslo struktūrų lygiavertį dalyvavimą rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, valdant fondus, skirtus verslo plėtros skatinimui, svarstant ir sprendžiant kitus aktualius ūkio ir verslo plėtros klausimus”. Įdomu, kas čia turima galvoje? Ar visos verslo struktūros vienodai galėtų dalyvauti? O kaip kiti suinteresuoti “dalyvaujamosios demokratijos” gerbėjai, – visokie žalieji, vartotojai, mažumos ir pan., kurie irgi norės įsiterpti?

Grįžkime, prie Seimo narių korupcijos skandalo. Jei politikai veikia verslininko interesais ir priima netgi pačius geriausius visuomenei įstatymus, bet už juos jiems atsilyginama – tai jau yra korupcija. Taip aiškina Lietuvos prokurorai. Nelegalus lobizmas yra viena pagrindinių korupcijos atmainų. Įtartini dalykai prasideda tada, kai lobistinėje veikloje šalia problemos iškėlimo ir siūlymo, kaip ją spręsti, atsiranda galimybė atsilyginti sprendimą priimantiems politikams.

Rytis Juozapavičius:

„Vilniaus meras ir toliau viešai tvirtina, kad tai yra normalus verslo ir politikos bendrabūvis: „tu man – aš tau“. Bet ar tokie politikų ir verslininkų santykiai nesustiprina pinigų vaidmens demokratiniame sprendimų priėmimo procese?“

Paimkime talentingo politiko Artūro Zuoko kontraversišką frazę iš vieno interviu „NK verslui“: „Įmonės, gaunančios darbų mieste, būna patenkintos, nes turi ilgalaikių užsakymų. Žinoma, rinkimuose jos paremia mane ar mano partiją“. Vilniaus meras ir toliau viešai tvirtina, kad tai yra normalus verslo ir politikos bendrabūvis: „tu man – aš tau“. Bet ar tokie politikų ir verslininkų santykiai nesustiprina pinigų vaidmens demokratiniame sprendimų priėmimo procese? Galintis atsilyginti politikui verslininkas juk gali būti atidžiau išklausytas, į jo pasiūlymus bei pageidavimus gali būti geriau atsižvelgta, negu į siekimus to, kuris negali politikui atsilyginti.

Būkime realistai, verslininkai visada siūlys politikams atsilyginimą už jiems palankius įstatymus, o pastarieji visada bus reikalingi tokios verslo paramos. Nematau jokios prošvaistės, kad artimiausiu metu ši simbiozė baigsis. Tad piliečiai tai žinodami ir toliau nuolat įtarinėja politikus baisiais dalykais. Štai fragmentas naujienos iš www.delfi.lt:

Seimo nariai liberalcentristai Dalia Teišerskytė ir Gintaras Steponavičius siūlo sumažinti bei labiau diferencijuoti minimalų ir maksimalų ekonominės sankcijos dydžius už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus. Šie parlamentarai, Seimo posėdžių sekretoriate įregistravę Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio pataisas, teigia, kad ekonominės sankcijos dydis turi atitikti teisės pažeidimo sunkumą. Jie pastebi, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose yra išaiškinta, kad pagal Konstituciją bausmė turi būti proporcinga padarytam teisės pažeidimui. Įstatymo pataisą inicijavę Seimo nariai teigia, kad Tabako kontrolės įstatyme nustatyti tabako gaminių įsigijimo, vartojimo skatinimo ir kiti draudimai yra nevienodo pobūdžio, dažnai nepakankamai aiškiai apibrėžti, o jų pažeidimo mastai gali būti labai skirtingi. Todėl nustatant ekonomines sankcijas už šių draudimų pažeidimus būtina, D. Teišerskytės ir G. Steponavičiaus nuomone, įvertinti, kad tokie pažeidimai neretai yra netyčiniai, stipriai skiriasi savo sukeliamu realiu neigiamu poveikiu.

O štai kokie niūrūs naujienos komentarai (kalba netaisyta):

Aurelijus: Vel pakvipo „Philip Morris Lietuva“ lobizmu, tai tik patvirtina taisykle, kad tabko kompanijos ir ju itaka pasaulyje nesikeicia, nepaisant visu deklaruojamu teigiamybiu. O STT vietoj to, kad kanaisiojasi visur, geriau is tikruju paieskotu kur yra interesu konfliktai ir papirkinejimai. Alfredas: Kol tabakas puošiamas ir laikomas maisto parduotuvėse, įstatymo pažeidėjus reikia skatinti piniginėmis premijomis. Gediminas, gediminask@netzero.com, : liberalai visada gina nusikalteliu sukciu vagiu zmogzudziu teises ir niekad normaliu saziningu zmoniu teises ,kaip dabar parupo spekuliantu ir sukciu teises ginti -mat per dideles baudos.nejaugi nera Lietuvoje svarbesniu dalyku kuom reiktu rupintis Sie seimunai pasirode kas jie yra ir tokiu daugiau rinkti negalima. Jie neatstovaujia normaliem saziningiems Lietuvos zmonems.

Čia galime kelti klausimų – ar tikrai Gintaras Steponavičius ir Dalia Teišerskytė atstovauja „Philip Morris Lietuva“ interesams? Ar „Philip Morris Lietuva“ už tai kaip nors atsilygina šiems politikams? Jei tokia parama yra, tai ar mes turime toleruoti tokį politikų veikimą? Kol Vyriausioji tarnybinės etikos komisija jokių duomenų apie šią situaciją nepateikia – puiki terpė įtarimams.

O kas jei paaiškėtų, kad kokia nors įmonė, susijusi su „Rubicon group“, atsilygino Socialdemokratų partijai už tai, kad jos narys Vytenis Andriukaitis bendradarbiavo su p. Janukoniu? Kaip tada neutralizuoti bombą „socdemai – korupcionieriai“? Tik viešai deklaruojant interesus.

Tiesiog turi būti atsakyta į visus klausimus apie tabako kompanijų finansinius ryšius su Liberalų ir centro sąjungos politikais. Turi būti atsakyta į klausimą, ar Socialdemokratų partijai buvo atsilyginta už jos nario bendradarbiavimą su p. Janukoniu? Turi būti iišaiškinta, ar tikrai Viktoro Uspaskicho verslui būtų naudinga minėtoji Azartinių lošimų įstatymo pataisa? Ir belieka sudaryti sąlygas susirūpinusiems piliečiams ieškoti atsakymų į panašius klausimus ateityje.

Tiek parlamentarai, tiek ministrai, tiek kiti aukšti valstybės bei savivaldybių tarnautojai privalo turėti aiškias ir suprantamas elgesio taisykles. Jie turėtų deklaruoti asmeninius interesus ir siekdami šių postų, ir juose būdami. Bet koks suinteresuotų asmenų atsilyginimas politikams už jų tiesioginį darbą – pagrindinis lobistinės veiklos šalyje drumstimas ir terpė korupcijai.

Kaip “Lietuvos radijui” prisipažino vienas buvęs finansų ministras, skyręs milijonus valstybės litų Širdies chirurgijos centrui, po kurio bankroto valstybei tenka nurašyti septyniasdešimties milijonų litų litų įsikolinimus: “Žinot, aš esu širdininkas. Manęs skirti lėšų tam centrui prašė geriausi šalies kardiochirugai. Kaip aš galėjau priešintis?” Centro statybai buvo naudojamos ir tarptautinių organizacijų paskolos Lietuvos Vyriausybei -1997 metais centrui buvo perskolinta 6,5 mln. JAV dolerių iš Tarptautinio valiutos fondo suteiktos paskolos.

Rytis Juozapavičius:

„dauguma Lietuvos politikų jau ilgus metus palaiko įtarimą dėl neteisėto lobizmo ir korupcijos keliančius santykius su verslu ir stokoja valios nutraukti šį ydingą prisirišimą.“

Tačiau dauguma Lietuvos politikų jau ilgus metus palaiko įtarimą dėl neteisėto lobizmo ir korupcijos keliančius santykius su verslu ir stokoja valios nutraukti šį ydingą prisirišimą. Yra pagrindo būti pesimistiškiems: be visuotinio politinių partijų susitarimo, šio pražūtingo įpročio niekaip nebus atsisakyta. Realiai veikiančiuose “Politikų etikos kodekse” ir “Valstybės tarnautojų etikos kodekse” turi būti numatytos atgrasančios sankcijos už neteisėtą lobizmą ir neskaidrią veiklą. Tik sėkminga kova su politine korupcija laiduoja lobizmo rinkos plėtrą Lietuvoje. Iš kitos pusės privatus sektorius stiprindamas korporatyvinę socialinę atsakomybę turi būti suinteresuotas keisti verslo požiūrį į lobizmą Lietuvoje. Tačiau apie korporatyvinę socialinę atsakomybę ir verslo etiką pas mus dar tik pradedama kalbėti.

Po Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad Seimo narys privalo užsiimti tik tiesioginiu savo darbu, reikia šią nuostatą įtvirtinti ir Seimo statute su sąlyga: pažeidei reikalavimą neatstovauti privatiems interesams – apkalta. Seimo rinkimų įstatyme reikia įtvirtinti reikalavimą kandidatams į Seimo narius taip pat deklaruoti savo interesus, – tiek valdomas akcijas, tiek ir visus kitus svarbius finansinius interesus.

Manau, net verta palaikyti siūlymus Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimą, kad Seimo nariai perduotų turimas akcijas laikinai valdyti kitiems. Būtų galima steigti net specialų fondą Seimo narių akcijoms valdyti, kad jie bent ketverius metus ne taip stipriai tomis akcijomis rūpintųsi ir nebūtų linkę užsiimti neteisėtu lobizmu akcijų augimo sąlygoms pagerinti.

Ministrai ir aukštus postus užimantys valstybės tarnautojai su kitų valstybės institucijų atstovais turėtų bendrauti be jokių privilegijų lygiai taip, kaip ir eiliniai piliečiai. Lobistinės veiklos skaidrumas internete – geriausias vaistas nuo įtarinėjimų korupcija. Atsakinga institucija turi registruoti politikų ir valstybės bei savivaldybių tarnautojų pranešimus apie susidūrimus su asmenimis, veikiančiais kaip lobistai. Visi lobistai turi registruotis. Visuomenės intereso vardan veikiantys pelno nesiekiančių organizacijų lobistai būtinai turi registruotis, pateikti duomenų apie save ir savo veiklą, jei lobistinė veikla sudaro daugiau kaip 20% jų darbo laiko.

“Transparency International” vieno pagrindinių ideologų Jermy Pope veikale „Akis į akį su korupcija: Nacionalinio integralumo sistemos elementai“ (“Confronting Corruption: The Elements of a National Integrity System”), kaip pavyzdiniai lobizmo reguliavimo įstatymai pateikiami Kanados teisės aktai, priimti 1997 m. Lobistinę veiklą Kanadoje reglamentuojantis įstatymas, nurodo tris lobistų rūšis:

1. Lobistai konsultantai. Asmenys, kurie už atlyginimą vykdo lobistinę veiklą lobistinės veiklos užsakovo naudai. Jie privalo pateikti lobistų registrui informaciją, kai pradeda veiklą, kuomet informacija pasikeičia ir kai baigia veiklą.

2. Įmonėse dirbantys lobistai. Tai asmenys, kurie dirba nuolatinį darbą komercine veikla besiverčiančiose įmonėse. Jie lobistinę veiklą vykdo savo darbdavio komerciniams interesams tenkinti. Darbuotojai privalo lobistų registrui pateikti informaciją kuomet pradeda darbą, o vėliau – periodiškai. Informaciją būtina atnaujinti, kai jis pasikeičia, kuomet asmuo baigia vykdyti lobistinę veiklą, taip pat kuomet baigia darbą.

3. Organizacijose dirbantys lobistai. Tai pelno nesiekiančių organizacijų darbuotojai, kurių reikšmingą pareigų dalį sudaro lobistinė veikla. Organizacijos vadovas privalo pateikti informaciją lobistų registrui nuo to momento, kai vienas iš darbuotojų pradeda vykdyti lobistinę veiklą, o vėliau – periodiškai. Pateikti informaciją būtina tik tokiu atveju, jei vieno iš darbuotojų vykdoma lobistinė veikla sudaro reikšmingą dalį jo pareigų (atskaitos taškas – 20 procentų viso jo darbo laiko) arba visų darbuotojų minėta veikla kartu sudėjus sudaro bent 20 procentų vieno darbuotojo darbo laiko.

Lietuvoje irgi reikėtų išskirti tris lobistų rūšis ir įpareigoti juos visus pranešti visuomenei apie bet kokius lobistinius veiksmus. Tik tada amžinai neramūs „dalyvaujamosios demokratijos“ gerbėjai negalės pasakyti, kad „mes nežinojome, kokie čia pokalbiai vyksta“ ar „kokie čia sandoriai po kilimu sudarinėjami“. Dėl tos šventos ramybės visuomenė turi nuolat gauti žinių apie bet kokį bendravimą su valstybės pareigūnais siekiant įtakoti:

· bet kokio teisės akto parengimą, kai jis rengiamas Vyriausybėje arba Seimo nario;
· bet kokio teisės akto pristatymą Parlamentui;
· priėmimą arba atšaukimą bet kokios politikos arba programos, kurią ruošia Vyriausybė;
· dotacijų, subsidijų gavimą;
· kontrakto su valstybe sudarymą.

Taip pat lobistams privalu pranešti apie patį susitikimo su valstybės ar savivaldybės tarnautoju ar politiku faktą. Šie duomenys turėtų būti renkami ir sisteminami vienos institucijos, o ne įvairių, kaip yra dabar. Apie savo susidūrimus su lobistais turėtų pranešti ir patys politikai, valstybės ir savivaldybių tarnautojai.

Lobizmas yra teisėta veikla, tačiau lobistai neturėtų įgyti pranašumo prieš kitus piliečius įtakoti įstatymų leidybą ir turėti geresnių galimybių prieiti prie valdžios pareigūnų. Taip pat būtinas valstybės tarnautojų ir politikų švietimas tam, kad jie atpažintų lobistus, suvoktų jų veikimo metodus ir sugebėtų apginti visuomenės interesą.

Apibendrindamas noriu dar sykį akcentuoti pagrindinį dalyką: kol nebus politinės valios pasipriešinti politinei korupcijai, jokių permainų neįvyks ir Lietuviškojo lobizmo praktikoje. Dabartinių kandidatų į Seimą finansai neskaidrūs: akivaizdus disonansas tarp kandidatų turto ir pajamų. Partijos vėl, kaip ir Europarlamento rinkimuose, dažnai daugiau kaip pusę kampanijai vartojamų lėšų pateikia kaip nuosavas – kas neskaidru, kaip smala – fiziniai asmenys su mažomis oficialiomis pajamomis ir mažos įmonės ir toliau aukoja politikams nerealias sumas. Jei niekam nereikia skaidrumo partijų piniguose, tai iš tikrųjų niekam nereikia ir tikros kovos su korupcija, – tada nereikia ir normalaus lobizmo rinkos plėtros.

www.DELFI.lt



Daugiau apie mūsų veiklą

Politikos skaidrumas
Viešųjų finansų skaidrumas
Verslo skaidrumas
Žiniasklaidos skaidrumas
Antikorupcinis ugdymas
Dalyvaujamasis biudžetas
Transparency School